2Jis atvedė mane į tamsybę, o ne į šviesą.

3Jis laiko ištiesęs savo ranką prieš mane visą dieną.

4Jis pasendino mano kūną ir odą, sulaužė kaulus.

5Jis apsupo mane kartybe ir vargu,

6perkėlė į tamsą kaip mirusį.

7Jis uždarė man duris ir apkalė mane sunkiomis grandinėmis.

8Aš šaukiu ir meldžiuosi, bet Jis neatsako į mano maldą.

9Jis užtvėrė mano kelius tašytais akmenimis ir mano takus iškraipė.

10Jis tykojo manęs kaip lokys, kaip liūtas lindynėje.

11Jis mane paklaidino, sudraskė ir paliko vienišą.

12Įtempęs lanką, Jis pastatė mane taikiniu

13ir pervėrė mano širdį strėlėmis.

14Aš tapau pajuoka visai savo tautai, apie mane jie dainuoja per dieną.

15Jis pasotino mane kartybėmis ir girdė metėlėmis.

16Jis išlaužė mano dantis į žvyrą, užpylė mane pelenais.

17Neturiu ramybės ir nežinau, kas yra gerovė.

18Aš tariau: “Mano stiprybė ir viltis Viešpatyje pražuvo”.

19Atsimink mano vargą, kartybę, metėlę ir tulžį.

20Mano siela nuolat tai atsimena ir yra pažeminta manyje.

21Nors aš viso to neužmirštu, visgi dar turiu vilties.

22Viešpaties malonė nepranyko, Jo gailestingumas dar nepasibaigė.

23Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė.

24Viešpats yra mano dalis, todėl vilsiuosi Juo.

25Viešpats yra geras Jo laukiantiems ir ieškantiems.

26Gera yra turėti viltį ir kantriai laukti Viešpaties išgelbėjimo,

27gera žmogui nešti jungą nuo pat jaunystės.

28Jis sėdi atsiskyręs ir tyli, nes tai Viešpaties uždėta našta.

29Jis paliečia dulkes savo burna: “Galbūt dar yra vilties”.

30Jis atsuka skruostą jį mušančiam, sotinasi panieka,

31nes Viešpats neatstumia amžiams.

32Jis siunčia sielvartą, bet vėl pasigaili dėl savo malonės gausos.

33Jis nenori varginti žmonių ir sukelti jiems sielvarto.

34Kai mindžioja kojomis belaisvius,

35kai Aukščiausiojo akivaizdoje pamina žmogaus teises,

36kai iškraipo žmogaus bylą, Viešpats tam nepritaria.

37Kas gali sakyti, kad įvyksta ir tai, ko Viešpats neįsako?

38Ar ne iš Aukščiausiojo burnos ateina, kas gera ir kas pikta?

39Kodėl žmogus skundžiasi, baudžiamas dėl savo nuodėmių?

40Patikrinkime savo kelius ir grįžkime prie Viešpaties.

41Kelkime savo širdis ir rankas į Dievą danguose.

42Mes nusikaltome ir maištavome, ir Tu mums neatleidai.

43Tu apsisiautei rūstybe ir persekiojai mus, Tu žudei mus nesigailėdamas.

44Tu apsigaubei debesiu taip, kad maldos nepasiektų Tavęs.

45Tu padarei mus sąšlavomis ir atmatomis tarp tautų.

46Mūsų priešai atvėrė savo burnas prieš mus.

47Baimė ir žabangai užgriuvo mus, griovimas ir sunaikinimas.

48Mano akys pasruvo ašaromis dėl tautos sunaikinimo.

49Mano ašaros plūs nesulaikomai, be perstojo,

50kol Viešpats pažvelgs iš dangaus į mus.

51Aš liūdžiu dėl savo miesto dukterų.

52Priešai pagavo mane kaip paukštį be priežasties,

53įmetė mane gyvą į duobę, mėtė akmenimis.

54Vanduo pakilo iki mano galvos; maniau, esu žuvęs.

55Viešpatie, iš duobės gilybės šaukiausi Tavęs.

56Tu išgirdai mano balsą. Nenukreipk savo ausies nuo mano šauksmo.

57Tu priartėjai, kai šaukiausi Tavo pagalbos, ir tarei: “Nebijok”.

58Viešpatie, Tu atėjai man į pagalbą ir išgelbėjai mano gyvybę.

59Viešpatie, Tu matei man daromą skriaudą, išspręsk mano bylą.

60Tu matei jų įniršį ir visus jų sumanymus prieš mane;

61Tu girdėjai jų patyčias ir visus jų sumanymus prieš mane.

62Mano priešininkų lūpos visą laiką planuoja pikta prieš mane.

63Ar jie sėdi, ar keliasi, aš esu jų daina.

64Viešpatie, atlygink jiems pagal jų darbus.

65Suteik jų širdims skausmo. Prakeikimas tekrinta ant jų.

66Viešpatie, persekiok juos ir nušluok nuo žemės paviršiaus.