1“Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neįeina pro vartus į avių gardą, bet įlipa pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. 2O kas pro vartus įeina, tas avių ganytojas. 3Jam sargas atidaro, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išveda. 4Išsivaręs savąsias avis, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. 5O paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso”. 6Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia.

7Tuomet Jėzus kalbėjo jiems toliau: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Aš­avių vartai. 8Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys ir plėšikai, todėl avys jų neklausė. 9Aš esu vartai. Jei kas įeis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras. 10Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą,­kad apsčiai jo turėtų.

11Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę. 12O samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas griebia jas ir išsklaido. 13Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. 14Aš esu gerasis ganytojas: Aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane. 15Kaip mane pažįsta Tėvas, taip ir Aš pažįstu Tėvą ir už avis guldau savo gyvybę. 16Ir kitų avių turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos girdės mano balsą, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. 17Todėl Tėvas myli mane, kad Aš guldau savo gyvybę, jog ir vėl ją pasiimčiau. 18Niekas neatima jos iš manęs, bet Aš pats ją atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją pasiimti; tokį įsakymą gavau iš savo Tėvo”.

19Tarp žydų vėl kilo nesutarimas dėl šitų žodžių. 20Daugelis iš jų sakė: “Jis turi demoną ir šėlsta. Kodėl Jo klausote?” 21Kiti tvirtino: “Tai ne demono apsėstojo kalbos. Argi gali demonas atverti neregiui akis?!”

22Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo šventė. Buvo žiema. 23Jėzus vaikščiojo šventykloje, po Saliamono stoginę. 24Ten Jį apstojo žydai ir ėmė klausinėti: “Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Kristus, pasakyk mums atvirai!” 25Jėzus jiems atsakė: “Aš jums sakiau, bet jūs netikite. Darbai, kuriuos darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane. 26Bet jūs netikite, nes jūs­ne iš manųjų avių, kaip jums ir sakiau. 27Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. 28Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. 29Mano Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas negali jų išplėšti iš mano Tėvo rankos. 30Aš ir Tėvas esame viena”.

31Tada žydai vėl stvėrėsi akmenų, norėdami Jį užmėtyti. 32O Jėzus paklausė jų: “Daug gerų darbų esu jums parodęs iš savo Tėvo. Už kurį gi darbą užmėtysite mane akmenimis?” 33Žydai Jam atsakė: “Ne už gerą darbą užmėtysime Tave akmenimis, bet už piktžodžiavimą ir kad Tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu”. 34Jėzus jiems atsakė: “Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta: ‘Aš tariau: jūs esat dievai’? 35Jeigu Jis vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis (o Raštas negali būti panaikintas), 36kaip tad jūs galite sakyti Tam, kurį Tėvas pašventino ir pasiuntė į pasaulį: ‘Tu piktžodžiauji’, kai Jis pasakė: ‘Aš esu Dievo Sūnus!’? 37Jei Aš nedarau savo Tėvo darbų,­ netikėkite manimi! 38O jeigu darau ir manimi netikite,­tikėkite darbais, kad pažintumėte ir patikėtumėte, jog Tėvas manyje ir Aš Jame”. 39Tuomet jie vėl norėjo Jį suimti, bet Jis ištrūko jiems iš rankų.

40Jėzus vėl pasitraukė anapus Jordano, kur pirma Jonas krikštijo, ir apsistojo ten. 41Daugelis atėjo pas Jį ir kalbėjo: “Jonas nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis sakė apie šį žmogų, yra teisybė”. 42Ir daugelis tenai Jį įtikėjo.