1Kanaaniečių karalius Aradas, kuris gyveno krašto pietuose, išgirdęs, kad izraelitai ateina iš Atarimo, išėjo į kovą prieš juos ir kelis paėmė į nelaisvę. 2Izraelitai padarė įžadą Viešpačiui: “Jei atiduosi šitą tautą į mūsų rankas, sunaikinsime jos miestus”. 3Viešpats išklausė izraelitų prašymo ir atidavė jiems kanaaniečius, kuriuos jie nugalėjo, sunaikino juos ir jų miestus. Jie praminė aną vietą Horma.

4Nuo Horo kalno jie ėjo keliu, vedančiu Raudonosios jūros link, kad aplenktų Edomo žemę. Kelionėje tauta nerimavo, 5ji kalbėjo prieš Dievą ir Mozę: “Kodėl mus išvedėte iš Egipto numirti dykumoje? Nėra duonos, nėra vandens, mums įgriso tas menkavertis maistas”.

6Tada Viešpats siuntė nuodingas gyvates. Jos gėlė žmones, ir daugelis nuo jų mirė. 7Jie kreipėsi į Mozę, sakydami: “Nusidėjome, kalbėdami prieš Viešpatį ir tave, melsk, kad pašalintų nuo mūsų gyvates”. Mozė meldėsi už tautą. 8Viešpats sakė Mozei: “Padaryk varinę gyvatę ir iškelk ją ant stulpo; kas įgeltas į ją pažvelgs, liks gyvas”. 9Mozė padirbdino varinę gyvatę ir iškėlė ją ant stulpo. Į ją pažvelgę, įgeltieji likdavo gyvi.

10Izraelitai keliavo toliau ir sustojo Obote. 11Išėję iš Oboto, ištiesė palapines Ije Abarimo dykumoje, kuri yra Moabo rytų pusėje. 12Iš ten pasitraukę, atėjo į Zeredo slėnį. 13Jį palikę, sustojo prie Arnono upės, tekančios dykumoje šiapus amoritų sienos. Arnono upė yra Moabo siena ir skiria moabitus nuo amoritų.

14Todėl Viešpaties kovų knygoje pasakyta: “Kaip padarė Raudonojoje jūroje, taip padarys ir prie Arnono upės,

15kuri pasisukus pasiekia Aro miestą ir priartėja prie moabitų sienos”.

16Iš čia izraelitai priartėjo prie šulinio, apie kurį Viešpats kalbėjo Mozei: “Surink tautą, ir Aš duosiu jai vandens”.

17Tada izraelitai giedojo: “Šuliny, duok vandens! Giedosime tau,

18šuliny, kurį kunigaikščiai ir kilnieji iškasė skeptru ir lazdomis”. Iš tos dykumos jie atėjo į Mataną,

19iš Matanos į Nahalielį, iš Nahalielio į Bamotą 20ir iš Bamoto­į slėnį Moabo šalyje arti Pisgos kalno, kuris yra ties dykuma.

21Izraelis nusiuntė pas amoritų karalių Sihoną pasiuntinius su prašymu: 22“Leisk mums pereiti per tavo žemę, mes nenukrypsime į dirvas ir vynuogynus, negersime vandens iš tavo šulinių, eisime vieškeliu, kol pereisime per tavo kraštą”. 23Bet Sihonas neleido izraelitams eiti per savo kraštą. Surinkęs savo kariuomenę, išėjo prieš juos į dykumą ir prie Jahaco kovojo su izraelitais. 24Izraelitai sumušė jį ir užėmė Sihono kraštą nuo Arnono iki Jaboko upių ir ligi Amono krašto, kurio sienos buvo ginamos stiprios sargybos. 25Izraelitai užėmė visus amoritų miestus ir apsigyveno juose, Hešbone ir jam priklausančiuose miesteliuose. 26Hešbonas buvo sostinė amoritų karaliaus Sihono, kuris buvo kovojęs su buvusiu Moabo karaliumi ir užėmęs visą jam priklausančią šalį iki Arnono upės.

27Todėl dainoje sakoma: “Ateikite į Hešboną, karaliaus Sihono miestą, kuris bus atstatytas ir sustiprintas!

28Ugnis iš Hešbono sunaikino moabitų miestą Arą ir Arnono aukštumų viešpačius.

29Vargas tau, Moabai! Žuvai, Kemošo tauta! Jis atidavė savo sūnus ir dukteris į nelaisvę amoritų karaliui Sihonui.

30Jie sunaikinti nuo Hešbono iki Dibono ir iki Nofacho prie Medebos”.

31Taip izraelitai apsigyveno amoritų žemėje. 32Mozė išsiuntė išžvalgyti Jazerą, ir izraelitai užėmė jam priklausančius miestelius ir išvijo amoritus.

33Jie traukė Bašano keliu; ten juos pasitiko Bašano karalius Ogas su visa savo kariuomene prie Edrėjo. 34Viešpats kalbėjo Mozei: “Nebijok jo, nes Aš atidaviau tau jį, visą jo tautą ir žemę; padaryk su juo, kaip padarei su amoritų karaliumi Sihonu Hešbone”. 35Izraelitai sunaikino jį, jo sūnus ir visą jo tautą taip, kad nė vieno neliko, ir užėmė šalį.