1Pirmąją savaitės dieną, vos brėkštant, jos atėjo prie kapo, nešdamos paruoštus tepalus. 2Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, 3o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. 4Moterys apstulbo ir nežinojo, ką daryti. Ir štai prie jų atsirado du vyrai spindinčiais drabužiais. 5Jos išsigando ir nuleido akis, o tie vyrai tarė: “Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? 6Nėra Jo čia, Jis prisikėlė! Atsiminkite, ką Jis jums sakė, būdamas dar Galilėjoje: 7‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!’ ” 8Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius 9ir, sugrįžusios nuo kapo, viską pranešė vienuolikai ir visiems kitiems. 10Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija ir kitos su jomis, kurios papasakojo tai apaštalams. 11Jų žodžiai jiems pasirodė esą tuščios šnekos, ir jie moterimis nepatikėjo. 12Vis dėlto Petras pakilęs nubėgo prie kapo ir pasilenkęs pamatė tiktai drobules. Jis grįžo atgal, labai stebėdamasis tuo, kas atsitiko.

13Ir štai du iš jų tą pačią dieną keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. 14Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. 15Jiems taip besikalbant ir besvarstant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. 16Jų akys buvo uždengtos, ir jie Jo neatpažino. 17O Jis paklausė jų: “Apie ką kalbatės, eidami nuliūdę?” 18Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jam: “Nejaugi Tu esi vienintelis ateivis Jeruzalėje ir nežinai, kas joje šiomis dienomis atsitiko?” 19Jėzus paklausė: “O kas gi?” Jie tarė Jam: “Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. 20Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai Jį pasmerkė mirti ir nukryžiavo. 21O mes vylėmės, kad Jis yra Tas, kuris atpirks Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. 22Be to, kai kurios mūsiškės moterys mus labai nustebino. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo 23ir nerado Jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios angelus, kurie sakę Jį esant gyvą. 24Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję prie kapo ir rado viską, kaip moterys sakė, bet Jo paties nematė”. 25Tada Jis jiems tarė: “O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! 26Argi ne taip turėjo Kristus kentėti ir įeiti į savo šlovę?” 27Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta.

28Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, ir Jis dėjosi einąs toliau. 29Bet jie sulaikė Jį, sakydami: “Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi”. Jis užsuko ir pasiliko su jais. 30Atsisėdęs su jais prie stalo, paėmė duoną, laimino, laužė ir davė jiems. 31Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet Jis pranyko jiems iš akių. 32O jie kalbėjo: “Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?” 33Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado susirinkusius vienuolika ir kitus su jais, 34kurie tvirtino: “Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui!” 35O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai Jis laužė duoną.

36Jiems apie tai bekalbant, Jis pats atsirado tarp jų ir tarė: “Ramybė jums!” 37Sutrikę ir išsigandę, jie tarėsi matą dvasią. 38O Jis paklausė: “Ko taip sutrikote? Kodėl jūsų širdyse kyla abejonės? 39Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai Aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint”. 40Tai taręs, Jis parodė jiems rankas ir kojas. 41Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: “Ar turite čia ko nors valgyti?” 42Jie padavė Jam gabalą keptos žuvies ir korį medaus. 43Jis paėmė ir valgė jų akyse.

44Paskui Jėzus jiems tarė: “Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse”. 45Tada Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, 46ir pasakė: “Parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių 47ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas. 48Jūs esate šių dalykų liudytojai. 49Ir štai Aš atsiųsiu jums savo Tėvo pažadą. Jūs pasilikite Jeruzalės mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių”.

50Jėzus nusivedė juos iki Betanijos ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. 51Laimindamas Jis atsiskyrė nuo jų ir buvo paimtas į dangų. 52Jie pagarbino Jį ir, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę. 53Jie nuolat buvo šventykloje ir šlovino bei laimino Dievą. Amen.