2Iš Siono, grožio tobulumo, suspindėjo Dievas.

3Mūsų Dievas ateis ir netylės: naikinanti ugnis eis pirma Jo, o aplinkui Jį siaus audros.

4Jis šaukia dangų iš aukštybių ir žemę, kad galėtų teisti savo tautą:

5“Surinkite mano šventuosius, padariusius sandorą su manimi per auką”.

6Dangus skelbs Jo teisumą, nes pats Dievas yra teisėjas.

7“Klausyk, mano tauta, Aš kalbėsiu! Izraeli, Aš liudysiu prieš tave! Dievas, tavo Dievas, Aš esu!

8Ne dėl aukų barsiu tave­deginamąsias aukas visada man aukojai.

9Man nereikia veršio iš tavo tvarto, nei ožio iš tavo bandos.

10Mano yra visi miškų žvėrys, gyvuliai ant tūkstančio kalvų.

11Pažįstu visus kalnų paukščius, ir laukiniai žvėrys yra mano žinioje.

12Jei alkanas būčiau, nesakyčiau tau, nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame.

13Argi Aš valgysiu jaučių mėsą, argi gersiu ožių kraują?

14Aukok Dievui padėką ir ištesėk Aukščiausiajam įžadus.

15Šaukis manęs nelaimės dieną­tai išgelbėsiu tave, o tu šlovinsi mane”.

16O nedorėliui Dievas sako: “Kodėl tu mano nuostatus skelbi ir savo burna mano sandorą mini?

17Nes tu nekenti pamokymo ir atmeti mano žodžius.

18Pamatęs vagį, susitari su juo ir su svetimautojais draugauji.

19Tavo burna kalba pikta ir tavo liežuvis sako klastą.

20Tu kalbi prieš savo brolį ir šmeiži savo motinos sūnų.

21Tu tai darei, ir Aš tylėjau. Tu manai, kad Aš esu toks, kaip tu. Aš tave barsiu ir tavo darbus statysiu tau prieš akis.

22Susipraskite, kurie pamiršote Dievą, kad nesudraskyčiau jūsų, ir tada nebus, kas jus išgelbėtų.

23Kas aukoja gyrių, pašlovina mane; o kuris teisingai elgiasi, tam parodysiu Dievo išgelbėjimą”.