2Kvailiui nerūpi išmintis, o tik parodyti, kas yra jo širdyje.

3Kai ateina nedorėlis, ateina ir panieka, o su nešlove ateina gėda.

4Žmogaus žodžiai yra gilus vanduo, išminties šaltinis­tekanti srovė.

5Negerai būti šališku nedorėliui ir teisme nuskriausti teisųjį.

6Kvailio lūpos sukelia vaidus, ir jis savo burna prašosi mušamas.

7Kvailio burna jį pražudo; jo lūpos­pinklės jo sielai.

8Apkalbos yra lyg skanėstas, kuris pasiekia žmogaus vidurius.

9Kas tingi dirbti, yra naikintojo brolis.

10Viešpaties vardas­tvirtas bokštas, teisieji bėga į jį ir yra saugūs.

11Turtuolio lobis yra jo įtvirtintas miestas, ir jo nuosavybė yra kaip aukšta siena jam.

12Prieš sunaikinimą žmogaus širdis pasididžiuoja, prieš pagerbimą eina nuolankumas.

13Kas atsako, iki galo neišklausęs, tas kvailas ir begėdis.

14Žmogaus dvasia palaiko jį negalioje, bet kas pakels sužeistą dvasią?

15Supratingojo širdis įgyja pažinimo ir išmintingojo ausis pažinimo ieško.

16Dovanos plačiai atidaro žmogui duris pas didžiūnus.

17Pirmasis, kalbąs teisme, atrodo teisus, kol ateina jo kaimynas ir išklausinėja jį.

18Metant burtus pašalinami nesutarimai ir padaromas sprendimas tarp galingųjų.

19Įžeistas brolis yra kaip įtvirtintas miestas; ginčai atskiria lyg pilių užkaiščiai.

20Žmogus pripildys pilvą savo burnos vaisiais, pasisotins savo lūpų derliumi.

21Mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje; kas jį mėgsta, valgys jo vaisių.

22Kas randa gerą žmoną, randa laimės ir Viešpaties palankumą.

23Beturtis kalba maldaudamas, o turtingas atsako šiurkščiai.

24Kas nori turėti draugų, turi pats būti draugiškas; būna draugų, artimesnių už brolį.