2Išmintingas tarnas valdys gėdą darantį sūnų ir gaus paveldėti dalį kaip vienas iš sūnų.

3Kaip sidabras ir auksas ištiriamas ugnyje, taip Viešpats tiria žmogaus širdį.

4Nedorėlis klauso klastingų lūpų, o melagis­pikto liežuvio.

5Kas pajuokia vargšą, paniekina jo Kūrėją, o kas džiaugiasi nelaimės metu, neišvengs bausmės.

6Vaikų vaikai yra senelių vainikas, o vaikų garbė­jų tėvai.

7Kvailiui netinka kalbėti apie didžius dalykus, tuo labiau kunigaikščiui netinka meluoti.

8Dovana lyg brangakmenis davėjo akyse; kur jis eina su ja, visur laimi.

9Kas pridengia nusikaltimą, ieško meilės; kas kaltę nuolat primena, suardo draugystę.

10Įspėjimas daugiau padeda išmintingam negu šimtas kirčių kvailam.

11Blogas žmogus ieško priekabių, todėl žiaurus pasiuntinys bus pasiųstas prieš jį.

12Geriau sutikti mešką, kuriai atimti jos vaikai, negu kvailį jo kvailystėje.

13Kas už gera atlygina piktu, pikta neatsitrauks nuo jo namų.

14Kivirčo pradžia kaip užtvankos plyšys, todėl liaukis ginčytis, kol nevėlu.

15Kas išteisina nedorėlį ir kas pasmerkia teisųjį, abu yra pasibjaurėjimas Viešpačiui.

16Kam kvailiui mokėti pinigus už išmintį, kai jis jos visai netrokšta?

17Draugas visuomet myli ir brolis pasirodo nelaimėje.

18Kam trūksta proto, tas sukerta rankas ir laiduoja už savo draugą.

19Kas mėgsta ginčus, myli nuodėmę, kas stato aukštus vartus, ieško pražūties.

20Kas turi klastingą širdį, nieko gero nepasieks; kieno liežuvis iškreiptas, turės bėdų.

21Kvailas sūnus­ne džiaugsmas, bet rūpestis tėvui.

22Linksma širdis gydo kaip vaistai; prislėgta dvasia džiovina kaulus.

23Nedorėlis ima kyšius, kad iškreiptų teisingumą.

24Supratingas žmogus siekia išminties, kvailio akys žemės pakraščiuose.

25Kvailas sūnus­apmaudas tėvui ir skausmas motinai.

26Bausti teisųjį yra negerai, kaip ir mušti kunigaikščius už teisingumą.

27Kas turi supratimą, susilaiko kalboje, protingas žmogus turi romią dvasią.

28Net kvailys, jei jis tyli, laikomas išmintingu, ir kas sučiaupia lūpas, laikomas protingu.