2“Kaip ilgai varginsite mano sielą ir kankinsite mane tuščiais žodžiais?

3Jau dešimt kartų mane plūdote ir nesigėdite mane kankinti.

4O jei iš tikrųjų nusikaltau, tai mano klaida yra su manimi.

5Ar iš tikrųjų norite didžiuotis prieš mane ir įrodyti mano nusikaltimą?

6Žinokite, kad Dievas mane pargriovė ir savo tinklu mane pagavo.

7Aš šaukiu apie priespaudą, bet niekas neatsiliepia, šaukiu garsiai, bet nėra teisybės.

8Jis užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti; mano takus Jis apsupo tamsa.

9Jis nuplėšė mano garbę ir nuėmė karūną man nuo galvos.

10Iš visų pusių Jo naikinamas krintu, mano viltis lyg nukirstas medis.

11Jo rūstybė užsidegė prieš mane, Jis laiko mane savo priešu.

12Jo būriai traukia kartu prieš mane ir apgula mano palapinę.

13Jis patraukė mano brolius nuo manęs ir pažįstami šalinasi manęs.

14Mano artimieji paliko mane, mano draugai mane užmiršo.

15Tie, kurie gyvena mano namuose, net mano tarnaitės, laiko mane svetimu, nepažįstamas tapau jų akyse.

16Aš šaukiu savo tarną, bet jis neatsiliepia, aš turiu jį maldauti savo burna.

17Mano kvapas bjaurus mano žmonai ir mano kūno vaikai atmetė mane.

18Maži vaikai niekina mane. Kai noriu atsikelti, jie šaiposi iš manęs.

19Manimi bjaurisi mano artimiausi draugai; tie, kuriuos mylėjau, tapo mano priešais.

20Iš manęs liko tik oda ir kaulai, prie dantų liko tik lūpos.

21Draugai, pasigailėkite, pasigailėkite manęs, nes Dievo ranka palietė mane.

22Kodėl mane persekiojate kaip Dievas ir nepasisotinate mano kūnu?

23O kad mano žodžiai būtų įrašyti į knygą,

24įrėžti geležiniu rašikliu bei švinu amžiams į uolą.

25Nes aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas ir kad Jis atsistos galiausiai ant žemės.

26Ir kai mano oda sunyks, aš savo kūne regėsiu Dievą.

27Aš pats Jį matysiu, savo akimis žiūrėsiu į Jį, o ne svetimomis. Mano širdis krūtinėje ilgisi Jo.

28Jūs turėtumėte sakyti: ‘Kodėl mes jį persekiojame?’, tarsi priežastis būtų manyje.

29Bijokite kardo, nes pyktis baudžiamas kardu, kad žinotumėte, jog yra teismas”.