1Pranašų sūnūs sakė Eliziejui: “Vieta, kurioje gyvename, kaip matai, mums per ankšta. 2Leisk mums eiti prie Jordano, pasikirsti ten medžių ir pasistatyti namus”. Jis atsakė: “Eikite”. 3Vienas jų prašė pranašą eiti su jais. Jis atsakė: “Gerai, aš eisiu”. 4Jis išėjo su jais. Atėję prie Jordano, jie kirto medžius. 5Vienam kertant medį, kirvio geležis įkrito į vandenį. Jis sušuko: “Vargas, šeimininke! Jį buvau pasiskolinęs!” 6Dievo vyras paklausė: “Kur jis įkrito?” Kai tas parodė vietą, pranašas nusipjovė lazdą, įmetė ją į tą vietą, ir kirvis iškilo. 7Tada tarė jis: “Pasiimk jį”. Vyras ištiesė ranką ir pasiėmė kirvį.

8Sirijos karalius kariavo su Izraeliu. Jis tarėsi su savo tarnais, sakydamas: “Tokioje ir tokioje vietoje bus mano stovykla”. 9Dievo vyras pasiuntė pas Izraelio karalių, sakydamas: “Saugokis, neik pro tą vietą, nes ten sirai”. 10Izraelio karalius pasiuntė į tą vietą, kurią jam nurodė Dievo vyras, ir saugojo ją. Taip jis saugojosi ne kartą ir ne du.

11Sirijos karalius dėl to labai nerimavo. Jis, pasišaukęs savo tarnus, tarė: “Sakykite, kas iš mūsų su Izraelio karaliumi?” 12Vienas iš jo tarnų tarė: “Nė vienas, mano valdove karaliau. Bet pranašas Eliziejus, kuris gyvena Izraelyje, praneša Izraelio karaliui tai, ką kalbi savo miegamajame”. 13Jis įsakė savo vyrams: “Eikite ir sužinokite, kur jis yra, kad jį suimčiau”. Jam buvo pranešta: “Jis Dotane”. 14Jis pasiuntė raitelių, kovos vežimų ir didelę kariuomenę, kurie nakčia apsupo miestą.

15Dievo vyro tarnas, anksti atsikėlęs ir išėjęs, pamatė kariuomenę su raiteliais ir kovos vežimais, kurie buvo apsupę miestą. Tarnas sakė jam: “Vargas, mano šeimininke! Ką dabar darysime?” 16Eliziejus atsakė: “Nebijok, nes su mumis yra daugiau negu su jais”. 17Eliziejus meldėsi: “Viešpatie, atverk jo akis, kad matytų”. Viešpats atvėrė tarno akis, ir jis pamatė: štai kalnas buvo pilnas ugninių žirgų ir vežimų, supančių Eliziejų. 18Sirams artinantis prie jo, Eliziejus meldėsi: “Viešpatie, apakink juos”. Ir Jis apakino juos pagal Eliziejaus žodį. 19Tada Eliziejus tarė jiems: “Čia ne tas kelias ir ne tas miestas. Sekite mane, ir aš jus nuvesiu pas tą vyrą, kurio ieškote”. Jis juos nuvedė į Samariją.

20Jiems atėjus į Samariją, Eliziejus meldėsi: “Viešpatie, atverk jų akis, kad jie vėl matytų”. Viešpats atvėrė jų akis, ir jie pamatė esą Samarijos viduryje. 21Izraelio karalius, juos pamatęs, klausė Eliziejų: “Mano tėve, ar juos užmušti?” 22Eliziejus atsakė: “Neužmušk. Argi tu žudai tuos, kuriuos paimi į nelaisvę savo kardu ir lanku? Duok jiems duonos ir vandens, kad pavalgytų ir atsigertų, o tada tegul eina pas savo valdovą”. 23Jis jiems paruošė dideles vaišes, ir, jiems pavalgius bei atsigėrus, paleido juos grįžti pas savo valdovą. Nuo to laiko Sirijos būriai daugiau nebepuldinėjo Izraelio.

24Kartą Sirijos karalius Ben Hadadas, surinkęs visą savo kariuomenę, atėjo ir apgulė Samariją. 25Tada kilo didelis badas Samarijoje. Jie laikė ją apgulę, kol asilo galva kainavo aštuoniasdešimt šekelių sidabro ir ketvirtis kabo balandžių mėšlo penkis šekelius sidabro. 26Izraelio karaliui einant mūro siena, viena moteris sušuko: “Padėk, mano valdove karaliau!” 27Jis atsakė: “Jei Viešpats tau nepadeda, kaip aš tau padėsiu? Iš klojimo ar iš vyno spaustuvo?” 28Karalius jos paklausė: “Ko norėtum?” Ji atsakė: “Šita moteris man sakė: ‘Suvalgykime tavo sūnų šiandien, o mano sūnų rytoj suvalgysime’. 29Išvirėme mano sūnų ir jį suvalgėme. O kai kitą dieną jai pasakiau, kad duotų savo sūnų suvalgyti, tai ji paslėpė jį”. 30Karalius, išgirdęs moters žodžius, persiplėšė drabužius. Jis ėjo per sieną, ir žmonės matė, kad jis po rūbais vilkėjo ašutinę ant kūno. 31Jis tarė: “Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei Šafato sūnaus Eliziejaus galva šiandien pasiliks ant jo pečių”.

32Karalius pasiuntė vyrą pas Eliziejų, kuris tuo laiku sėdėjo savo namuose su vyresniaisiais. Eliziejus tarė vyresniesiems, prieš pasiuntiniui ateinant: “Ar matote, šitas žmogžudžio sūnus pasiuntė vyrą, kad nukirstų man galvą? Pamatę pasiuntinį ateinant, užrakinkite duris ir tvirtai laikykite, nes ir jo valdovą tuoj pamatysite”. 33Jam kalbant su jais, atėjo pasiuntinys ir tarė: “Šita nelaimė yra iš Viešpaties! Tai ko man dar laukti iš Viešpaties?”