2Kiekvienas iš jų bus kaip prieglauda nuo vėjo ar apsauga audroje: kaip vandens upeliai dykumoje ir kaip didelės uolos šešėlis tyruose.

3Reginčiųjų akys matys ir girdinčiųjų ausys atidžiai klausysis.

4Lengvabūdžiai supras pažinimą ir mikčiojančiųjų kalba bus aiški.

5Kvailio nebevadins kilniu, apgaviko­garbingu.

6Kvailys kalba kvailystes, jo širdis siekia neteisybės. Jis veidmainiauja ir kalba neteisingai apie Viešpatį. Jis nepavalgydina alkano ir nepagirdo ištroškusio.

7Apgaviko sumanymai yra pikti, jis galvoja pakenkti vargšui teisme savo melais, nors beturtis ir kalba teisybę.

8Kilnus galvoja kilniai ir gina teisingumą.

9Jūs, nerūpestingos moterys, klausykite mano balso; jūs, savimi pasitikinčios dukros, išgirskite mano kalbą.

10Metams praėjus, jūs, savimi pasitikinčios, išsigąsite, nes niekas vynuogių neberinks ir sodų vaisių nebeskins.

11Išsigąskite ir drebėkite. Nusirenkite ir apsisiauskite ašutinėmis.

12Muškitės į krūtinę ir dejuokite, apgailėdamos gražius laukus ir derlingus vynuogynus.

13Mano tautos derlingoje dirvoje ir gyvybės pilno miesto namų vietoje žels erškėčiai ir augs usnys.

14Rūmai ištuštės, miesto triukšmas nutils, kalva ir stebėjimo bokštas virs lauku, kuriuo džiaugsis laukiniai asilai ir ganysis bandos.

15Taip pasiliks, iki dvasia iš aukšto bus išlieta. Tada dykumos taps derlingais laukais ir miškais;

16teisingumas gyvens dykumoje ir teisumas pasiliks derlinguose laukuose.

17Teisumo darbas bus taika, jo pasekmė­ramybė ir pasitikėjimas.

18Mano tauta gyvens ramioje vietoje ir saugiuose namuose,

19kai kruša kris ant miško ir miestas nusileis į žemumą.

20Palaiminti jūs sėsite prie vandenų, laisvai ten ganysis asilai ir jaučiai.