1Todėl, suprasdami, kad turime šį tarnavimą iš gailestingumo, mes nepailstame. 2Atsisakę slaptų begėdysčių, nesileidžiame į gudravimus ir nekraipome Dievo žodžio, bet, atskleisdami tiesą, prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje. 3O jeigu Evangelija yra paslėpta, tai ji paslėpta žūstantiems, 4kuriems šio amžiaus dievas apakino protus; netikintiems, kad jiems nesušvistų Kristaus, kuris yra Dievo atvaizdas, šlovės Evangelijos šviesa. 5Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o mes­jūsų tarnai dėl Jėzaus. 6Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide.

7Bet šitą turtą mes laikome moliniuose induose, kad būtų aišku, jog visa viršijanti jėgos apstybė iš Dievo, o ne iš mūsų. 8Mes visaip spaudžiami, bet nesugniuždyti; suglumę, bet nenusivylę; 9persekiojami, bet nepalikti; parblokšti, bet nežuvę. 10Visada nešiojame savo kūne Viešpaties Jėzaus mirtį, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne. 11Nes mes, gyvieji, dėl Jėzaus nuolat atiduodami mirčiai, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų mirtingame kūne. 12Taigi mumyse veikia mirtis, o jumyse gyvybė.

13Turėdami tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: “Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau”, mes irgi tikime ir todėl kalbame, 14žinodami, kad Tas, kuris prikėlė Viešpatį Jėzų, taip pat ir mus prikels per Jėzų ir pastatys kartu su jumis. 15Nes viskas yra dėl jūsų, kad per daugelį pagausėjusi malonė pagausintų dėkojimą Dievo šlovei.

16Todėl mes nepailstame. Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina. 17Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. 18Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima­amžina.