2Vieni perkelia ribas, smurtu pagrobia bandas ir jas gano.

3Našlaičių asilą jie nusivaro, našlės jautį paima kaip užstatą.

4Vargšus jie nustumia nuo kelio, krašto beturčiai slepiasi nuo jų.

5Jie eina į savo darbą kaip laukiniai asilai dykumoje, anksti keliasi ieškoti grobio, nes tyruose jie randa maisto sau ir savo vaikams.

6Jie renka varpas ne savo lauke ir nedorėlio vynuogyne pasiskina vynuogių.

7Jie miega neapsikloję ir neturi kuo apsidengti šaltyje.

8Jie šlapi nuo kalnų lietaus ir glaudžiasi prie uolos, ieškodami slėptuvės.

9Anie atplėšia našlaitį nuo krūtinės ir ima užstatą iš vargšo,

10kuris vaikščioja nuogas, neturėdamas drabužių; atima varpas iš alkstančių,

11kurie gamina aliejų šeimininkui, mina vyno spaustuvus, tačiau kenčia troškulį.

12Žmonės dejuoja mieste ir sužeistųjų sielos šaukiasi pagalbos, tačiau Dievas neapkaltina jų.

13Jie sukyla prieš šviesą, nepažįsta jos kelių, neina jos takais.

14Anksti rytą keliasi žudikas ir žudo beturtį ir vargšą; naktį jis slankioja kaip vagis.

15Svetimautojas laukia sutemų, tikėdamas, kad niekas jo nematys, jis užsidengia savo veidą.

16Tamsoje jie plėšia namus, kuriuos numatė dieną; šviesos jie nežino.

17Nes rytas jiems kaip mirties šešėlis, jei kas pažins juos, tai juos gąsdina kaip mirtis.

18Jis greitas kaip vanduo; jo dalis prakeikta žemėje. Jis neina keliu į vynuogyną.

19Kaip sausra ir kaitra praryja sniego vandenis, taip pragaras praryja nusidėjėlį.

20Įsčios pamirš jį, kirmėlės skaniai maitinsis juo, jo niekas nebeprisimins. Piktadarys kaip nukirstas medis,

21nes išnaudojo nevaisingąją ir našlei nepadėjo.

22Dievas pašalina galiūnus savo jėga; Jis pakyla, ir joks žmogus nėra tikras dėl savo gyvybės.

23Jis teikia jiems saugumą ir poilsį, bet Jo akys stebi jų kelius.

24Jie išaukštinami trumpam laikui, bet pranyksta ir tampa nieku. Jie pašalinami iš kelio ir sudžiūsta kaip javų varpos.

25Argi taip nėra? Kas įrodys, kad aš netiesą kalbu ir esu melagis?”