1Juozapatas buvo labai turtingas ir gerbiamas; jis susigiminiavo su Ahabu. 2Keleriems metams praėjus, jis nuvyko pas Ahabą į Samariją. Ahabas jam ir jo žmonėms papjovė daug avių bei galvijų ir įtikinėjo jį užpulti Ramot Gileadą. 3Izraelio karalius Ahabas klausė Judo karalių Juozapatą: “Ar tu eisi su manimi į Ramot Gileadą?” Tas jam atsakė: “Kaip tu, taip ir aš; mano tauta, kaip ir tavo tauta; aš eisiu su tavimi į karą”.

4Juozapatas sakė Izraelio karaliui: “Sužinok, ką Viešpats sako”. 5Izraelio karalius, sušaukęs keturis šimtus pranašų, klausė: “Ar man eiti į Ramot Gileadą kariauti, ar ne?” Jie atsakė: “Eik! Dievas jį atiduos į karaliaus rankas”. 6Juozapatas klausė: “Ar čia nėra Viešpaties pranašo, kad jo galėtume pasiklausti?” 7Izraelio karalius atsakė Juozapatui: “Yra vienas, per kurį būtų galima paklausti Viešpaties, bet aš jo nekenčiu, nes jis niekuomet nepranašauja apie mane gerai, visuomet tik blogai; tai Imlos sūnus Michėjas”. Juozapatas atsakė: “Nekalbėk taip, karaliau”.

8Izraelio karalius pasišaukė vieną valdininką ir įsakė jam skubiai atvesti Imlos sūnų Michėją. 9Izraelio karalius Ahabas ir Judo karalius Juozapatas, apsivilkę karališkais drabužiais, sėdėjo savo sostuose aikštėje prie Samarijos vartų, ir visi pranašai pranašavo priešais juos. 10Kenaanos sūnus Zedekijas pasidarė geležinius ragus ir sakė: “Taip sako Viešpats: ‘Jais badysi sirus, kol juos pribaigsi’ ”. 11Ir visi pranašai taip pranašavo: “Eik į Ramot Gileadą ir laimėk! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas”.

12Pasiuntinys, nuėjęs pakviesti Michėjo, jam sakė: “Štai pranašų žodžiai vienbalsiai skelbia gerą žinią karaliui. Tebūna ir tavo žodis panašus į jų; kalbėk tai, kas gera”. 13Michėjas atsakė: “Kaip gyvas Viešpats, ką mano Dievas man sakys, tą kalbėsiu”.

14Jam atėjus pas karalių, šis paklausė: “Michėjau, ar mums eiti kariauti į Ramot Gileadą, ar ne?” Jis atsakė: “Eikite ir laimėkite! Jie bus atiduoti į jūsų rankas”. 15Karalius jam atsakė: “Kiek kartų reikės tave saikdinti, kad man nieko kito nekalbėtum, tik tiesą Viešpaties vardu”.

16Tada Michėjas atsakė: “Mačiau visą Izraelį, išsklaidytą kalnuose kaip avis be piemens. O Viešpats tarė: ‘Šitie neturi valdovo, tegul kiekvienas grįžta ramybėje į savo namus’ ”.

17Izraelio karalius tarė Juozapatui: “Ar tau nesakiau, kad jis nepranašauja apie mane gera, tik pikta?”

18Michėjas tęsė: “Klausykitės Viešpaties žodžio! Mačiau Viešpatį, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kareiviją, stovinčią Jo dešinėje ir kairėje. 19Viešpats klausė: ‘Kas suvedžios Izraelio karalių Ahabą, kad jis eitų ir žūtų Ramot Gileade?’ Vienas sakė taip, kitas­kitaip. 20Pagaliau išėjo dvasia, kuri, atsistojusi Viešpaties akivaizdoje, tarė: ‘Aš jį suklaidinsiu’. Viešpats paklausė: ‘Kaip?’ 21Ji atsakė: ‘Aš eisiu ir būsiu melo dvasia visų jo pranašų lūpose’. Viešpats tarė: ‘Tau pavyks jį suvedžioti. Eik ir daryk taip’. 22Taigi Viešpats įdėjo melo dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes Viešpats kalbėjo prieš tave pikta”.

23Tada priėjo Kenaanos sūnus Zedekijas, trenkė Michėjui į veidą ir tarė: “Kuriuo keliu Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo manęs, kad kalbėtų tau?” 24Michėjas atsakė: “Tai pamatysi tą dieną, kai bėgsi slėptis į vidinį kambarį”. 25Izraelio karalius įsakė: “Suimkite Michėją, nuveskite jį pas miesto valdytoją Amoną ir pas karaliaus sūnų Jehoašą 26ir pasakykite: ‘Taip sako karalius: ‘Įmeskite jį į kalėjimą ir maitinkite sielvarto duona bei vandeniu, kol aš ramybėje sugrįšiu’ ”. 27Michėjas atsakė: “Jei tu sugrįši ramybėje, tai Viešpats nekalbėjo per mane”. Ir jis sakė: “Klausykite, visi žmonės!”

28Izraelio ir Judo karaliai išėjo į Ramot Gileadą. 29Izraelio karalius tarė Juozapatui: “Aš persirengęs eisiu į mūšį, o tu apsirenk savo drabužiais”. Izraelio karalius persirengė, ir jie išėjo į mūšį. 30Sirijos karalius buvo įsakęs savo kovos vežimų viršininkams: “Nekovokite su nieku kitu, tik su Izraelio karaliumi”. 31Kovos vežimų viršininkai, pamatę Juozapatą, sakė: “Jis yra Izraelio karalius”. Jie apsupo jį, norėdami kautis. Bet Juozapatas šaukė, ir Viešpats jam padėjo, ir Dievas nukreipė priešus nuo jo. 32Kovos vežimų viršininkai, supratę, kad jis ne Izraelio karalius, liovėsi jį puolę. 33Vienas vyras netaikydamas įtempė lanką ir iššovė; strėlė pataikė Izraelio karaliui tarp šarvų. Tada jis tarė savo vežikui: “Apsisuk ir išvežk mane iš kovos lauko, nes esu sužeistas”. 34Tą dieną mūšis sustiprėjo, ir Izraelio karalius stovėjo vežime prieš sirus iki vakaro. Saulei leidžiantis, jis mirė.