1Dėl aukų stabams mums aišku: mes visi turime pažinimą. Pažinimas išpučia, bet meilė ugdo. 2Jei kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko nežino, kaip turi žinoti. 3Bet kas myli Dievą, tas yra Jo pažintas.

4Taigi dėl stabams paaukotų dalykų valgymo mes žinome, kad stabas pasaulyje yra niekas ir kad nėra jokių kitų dievų, kaip tik vienas Dievas. 5Ir nors yra vadinamųjų dievų danguje ar žemėje,­daug tų dievų ir daug viešpačių,­ 6tai mes turime tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa ir Jam esame mes, ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes per Jį.

7Bet ne visi turi tokį pažinimą. Kai kurie su sąžine, pripažįstančia stabus, iki šiol valgo maistą, kaip stabams paaukotą, ir jų silpna sąžinė susitepa. 8Maistas nepriartina mūsų prie Dievo. Kai valgome, nieko nelaimime, ir kai nevalgome, nieko neprarandame. 9Bet žiūrėkite, kad ši jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems. 10Antai, jei kas pamatytų tave, turintį pažinimą ir valgantį stabų šventykloje, argi silpno žmogaus sąžinė nebus paskatinta valgyti stabams paaukoto maisto? 11Ar dėl tavo pažinimo nežus silpnas brolis, už kurį mirė Kristus? 12Šitaip nusidėdami broliams ir sužeisdami jų silpnas sąžines, nusidedate Kristui. 13Todėl jei valgis piktina mano brolį, aš nevalgysiu mėsos per amžius, kad nepapiktinčiau savo brolio.