1Juozapas puolė prie savo mirusio tėvo, verkė ir jį bučiavo. 2Jis paliepė savo tarnams gydytojams išbalzamuoti tėvą. Ir gydytojai išbalzamavo Izraelį. 3Praėjo keturiasdešimt dienų, nes tiek laiko užtrunka balzamavimas. Egiptiečiai jį apraudojo septyniasdešimt dienų.

4Pasibaigus apraudojimo laikui, Juozapas kalbėjo faraono namiškiams: “Jeigu radau jūsų akyse malonę, pasakykite faraonui, 5kad mano tėvas mane prisaikdino palaidoti jį jo kape, kurį jis išsikasė Kanaano žemėje. Teišleidžia mane eiti ir palaidoti savo tėvą, o po to sugrįšiu”. 6Faraonas atsakė: “Eik ir palaidok savo tėvą, kaip esi prisaikdintas”.

7Juozapas išėjo laidoti savo tėvo; su juo keliavo visi faraono tarnai, jo namų prievaizdai, visi Egipto šalies vyresnieji, 8visi Juozapo namiškiai, jo broliai ir visi jo tėvo namiškiai. Tik jų vaikai, avys ir galvijai liko Gošeno krašte. 9Be to, su juo traukė vežimai ir raiteliai; taip susidarė labai didelis būrys. 10Atėję prie Goren Haatado klojimo anapus Jordano, jie garsiai ir graudžiai raudojo; jie raudojo dėl tėvo septynias dienas. 11Tos šalies gyventojai kanaaniečiai, matydami tokias raudas prie Goren Haatado klojimo, sakė: “Tai yra didelis gedulas egiptiečiams”. Todėl tą vietą jie praminė Abelmizraimu, kuris yra anapus Jordano.

12Jo sūnūs padarė taip, kaip tėvas jiems buvo įsakęs. 13Jie jį nugabeno į Kanaano šalį ir palaidojo Machpelos lauko oloje.Tą lauką, esantį ties Mamre, Abraomas nupirko iš hetito Efrono kapinėms. 14Palaidojęs tėvą, Juozapas sugrįžo į Egiptą su broliais ir visais, kurie buvo nukeliavę su juo tėvo laidoti.

15Jokūbui mirus, Juozapo broliai bijojo ir kalbėjosi: “Galbūt Juozapas pradės neapkęsti mūsų ir atkeršys mums už visas piktadarystes, kurias jam padarėme”. 16Jie nusiuntė jam tokią žinią: “Tavo tėvas prieš mirdamas liepė mums, 17kad sakytume tau: ‘Atleisk savo broliams jų nusikaltimą ir nuodėmę, nes jie piktai su tavimi pasielgė!’ Taigi dabar prašome: atleisk tavo tėvo Dievo tarnų nusikaltimą”. Juozapas verkė girdėdamas šiuos žodžius. 18Po to jie nuėjo pas jį ir, parpuolę prieš jį, sakė: “Mes esame tavo vergai!” 19Juozapas jiems atsakė: “Nebijokite! Argi aš užimu Dievo vietą? 20Nors jūs man norėjote blogo, Dievas tai pavertė į gera, norėdamas įvykdyti, ką šiandien matome­išgelbėti daugybę žmonių. 21Todėl dabar nebijokite! Aš maitinsiu jus ir jūsų vaikus”. Taip jis guodė ir ramino juos.

22Juozapas ir jo tėvo namiškiai liko gyventi Egipte. Juozapas gyveno šimtą dešimt metų. 23Jis matė Efraimo vaikus iki trečios kartos. Taip pat ir Manaso sūnaus Machyro sūnūs buvo padėti Juozapui ant kelių. 24Juozapas sakė savo broliams: “Aš mirštu. Dievas tikrai aplankys jus ir išves iš šitos žemės į kraštą, kurį Jis prisiekdamas pažadėjo Abraomui, Izaokui ir Jokūbui”. 25Po to Juozapas prisaikdino Izraelio vaikus: “Tikrai Dievas aplankys jus ir jūs išnešite iš čia mano kaulus”. 26Juozapas mirė, sulaukęs šimto dešimties metų. Jie išbalzamavo jį ir paguldė į karstą Egipte.