1Perėję Amfipolį ir Apoloniją, jie atvyko į Tesaloniką, kur buvo žydų sinagoga. 2Pagal savo įprotį Paulius užėjo pas juos ir tris sabatus aiškinosi su jais Raštus, 3dėstydamas ir įrodinėdamas, kad Kristus turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių ir kad: “Kristus­tai Jėzus, kurį aš jums skelbiu”. 4Kai kurie iš jų įtikėjo ir prisidėjo prie Pauliaus ir Silo, taip pat daugybė pamaldžių graikų ir nemaža aukštos kilmės moterų. 5Bet neįtikėję žydai, apimti pavydo, surinko iš gatvės piktų žmonių, sukurstė minią ir sukėlė mieste sąmyšį. Jie užpuolė Jasono namus ir ėmė ten ieškoti Pauliaus ir Silo, norėdami išvesti juos prieš minią. 6Jų neradę, nusitempė Jasoną ir kelis brolius pas miesto vadovus, šaukdami: “Tie žmonės, kurie verčia visą pasaulį aukštyn kojom, atvyko ir čia, 7o Jasonas juos priglaudė. Visi šitie laužo ciesoriaus įsakymus, tvirtindami, jog esąs kitas karalius, būtent Jėzus”. 8Taip jie sukėlė nerimo jų klausiusiai miniai ir miesto vadovams. 9Šie, gavę iš Jasono ir kitų užstatą, paleido juos.

10Broliai tuojau pat, nakčia, išsiuntė Paulių ir Silą į Berėją. Ten atvykę, jie užėjo į žydų sinagogą. 11Tenykščiai pasirodė esą kilnesni už tesalonikiečius. Jie noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų. 12Daugelis iš jų įtikėjo, taip pat nemažai kilmingų graikų moterų ir vyrų. 13Sužinoję, kad Paulius jau Berėjoje skelbia Dievo žodį, Tesalonikos žydai atskubėjo ir čia drumsti ir kurstyti žmonių. 14Tada broliai skubiai išsiuntė Paulių prie jūros, o Silas ir Timotiejus pasiliko ten. 15Pauliaus palydovai nuvedė jį iki Atėnų. Gavę įsakymą pranešti Silui ir Timotiejui, kad kuo greičiau atvyktų pas jį, grįžo atgal.

16Belaukdamas Atėnuose jų atvykstant ir matydamas pilną miestą stabų, Paulius dvasioje netvėrė pykčiu. 17Jis aiškinosi sinagogoje su žydais ir pamaldžiaisiais, o aikštėje kasdien su tais, kurie ten būdavo. 18Kai kurie epikūrininkų ir stoikų filosofai bandė su juo ginčytis. Vieni klausė: “Ką šis plepys nori pasakyti?” O kiti: “Atrodo, kad jis svetimų demonų skelbėjas”. Mat jis skelbė Jėzų ir prisikėlimą. 19Jie paėmė, nusivedė jį į Areopagą ir tarė jam: “Ar galėtume sužinoti, kokį naują mokslą tu skelbi? 20Nes tu kalbi mūsų ausims negirdėtus dalykus. Taigi norėtume sužinoti, kas tai būtų”. 21Mat visi atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai leisdavo laiką ne kaip kitaip, o tik pasakodami arba klausydami ką nors nauja.

22Tada Paulius, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo: “Atėnų vyrai, matau, kad jūs visais atžvilgiais labai religingi. 23Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: ‘Nežinomam dievui’. Taigi Tą, kurį nepažindami garbinate, aš jums ir skelbiu. 24Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, Kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės Viešpats, negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose 25ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi Jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. 26Iš vieno kraujo Jis išvedė visas žmonių tautas, kad šios gyventų visoje žemėje. Jis nustatė iš anksto paskirtus laikus ir apsigyvenimo ribas, 27kad žmonės ieškotų Viešpaties ir tartum apgraibomis Jį atrastų, nors Jis netoli nuo kiekvieno iš mūsų. 28Juk mes Jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę ir kai kurie jūsų poetai: ‘Mes irgi esame kilę iš Jo’. 29Todėl, būdami dieviškos kilmės, neturime manyti, jog Dievybė yra panaši į auksą, sidabrą ar akmenį, įgavusį pavidalą žmogaus sumanymų ir sugebėjimų dėka. 30Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų ir dabar įsako visur visiems žmonėms atgailauti, 31nes Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per žmogų, kurį paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas Jį iš numirusių”.

32Išgirdę apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė šaipytis, o kiti sakė: “Apie tai tavęs paklausysime kitą kartą”. 33Šitaip Paulius paliko jų būrį. 34Vis dėlto kai kurie vyrai prisidėjo prie jo ir įtikėjo. Iš jų Dionizas, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai.