1Tu graži, mano mylimoji, tu graži. Tavo akys kaip balandėlės spindi iš po garbanų. Tavo plaukai kaip ožkų kaimenė, besileidžianti nuo Gileado kalnų.

2Tavo dantys kaip banda nukirptų avių, išeinančių iš maudyklės; jos visos turi dvynukus, nė vienos nėra bergždžios.

3Tavo lūpos kaip raudonos juostelės, o kalba meili. Tavo skruostai kaip granato vaisiaus šonai po tavo garbanomis.

4Tavo kaklas kaip Dovydo bokštas, pastatytas ginklams, ant kurio kabo tūkstantis karžygių skydų.

5Tavo dvi krūtys kaip stirnos dvynukai, besiganantys tarp lelijų.

6Kol diena aušta ir šešėliai pabėga, aš eisiu prie miros kalno ir smilkalų kalvos.

7Tu graži, mano mylimoji, ir nėra tavyje dėmės.

8Ateik nuo Libano, mano sužadėtine, ateik pas mane! Nusileisk nuo Amanos, Senyro ir Hermono kalnų viršūnių; išeik iš liūtų guolių, nuo leopardų kalnų.

9Tu pagrobei mano širdį, mano sesuo, mano sužadėtine! Tu pagrobei mano širdį vienu savo akių žvilgsniu, vienu savo karolių perlu.

10Kaip maloni yra tavo meilė, mano sesuo, mano sužadėtine! Tavo meilė yra malonesnė už vyną, o tavo tepalų kvapas­už visus brangiausius kvepalus.

11Mano sužadėtine, tavo lūpos varva kaip korys. Po tavo liežuviu yra medus ir pienas. Tavo rūbų kvapas kaip kvapas smilkalų iš Libano.

12Mano sesuo, mano sužadėtine, tu esi užrakintas sodas, užantspauduotas šaltinis.

13Tavo sode auga granatai ir rinktiniai vaismedžiai, kamparas ir nardas;

14nardas ir šafranas, kvepiančios nendrės ir cinamonas bei įvairūs smilkalų medžiai; mira ir alavijas su geriausiais aromatais;

15sodo šaltinis­gyvybės vanduo ir tekantys upeliai nuo Libano.

16Pakilk šiaury, pūsk, pietų vėjau, į mano sodą, kad jo kvapas sklistų toli! Tegul mano mylimasis ateina į savo sodą ir valgo jo skanių vaisių.