2“Jei kalbėsime tau, gal tau ir nepatiks, tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs?

3Tu daugelį pamokei ir sustiprinai jų pailsusias rankas.

4Klumpantį tavo žodžiai palaikė, linkstančius jo kelius tu sutvirtinai.

5Dabar tai užgriuvo tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs.

6Ar tai tavo baimė, pasitikėjimas, viltis ir tiesumas tavo kelių?

7Pagalvok, kas, būdamas nekaltas, pražuvo? Ar teisusis buvo sunaikintas?

8Kiek esu matęs, kas aparė blogį ir pasėjo piktadarystes, tai ir nupjovė.

9Nuo Dievo pūstelėjimo jie žuvo; Jo rūstybės kvapas juos sunaikino.

10Liūto riaumojimas ir piktos liūtės balsas nutildomi, jaunų liūtų dantys išdaužomi.

11Senas liūtas žūva, neradęs grobio, ir liūtės jaunikliai išsisklaido.

12Paslaptis mane aplankė ir mano ausis ją nugirdo.

13Mąstant apie nakties regėjimus, kai gilus miegas buvo apėmęs žmones,

14mane apėmė išgąstis ir drebėjimas, ir visi mano kaulai tirtėjo.

15Dvasia praėjo pro mano veidą, ir mano plaukai pasišiaušė.

16Ji stovėjo, tačiau jos neatpažinau. Pavidalas buvo prieš mano akis; buvo tylu, ir aš išgirdau balsą:

17‘Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar jis gali būti tyresnis už savo Kūrėją?

18Savo tarnais Jis nepasitiki ir mato angelų klaidas.

19Juo labiau tie, kurie gyvena molio namuose, kurių pamatai­dulkės. Jie sunyks kandžių suėsti.

20Jie naikinami nuo ryto iki vakaro ir pražūna niekieno nepastebimi.

21Argi jų didybė nepranyksta? Jie miršta tiesos nesuvokdami’ ”.