2Jis pataikauja sau, kai suranda savyje kaltę, kurios reikėtų nekęsti.

3Jo burnos žodžiai­nedorybė ir klasta. Jis liovėsi elgtis išmintingai ir daryti gera.

4Gulėdamas jis mąsto nedorybes, eina negeru keliu, neatsisako pikta.

5Viešpatie, dangų siekia Tavo gailestingumas, Tavo ištikimybė­debesis.

6Tavo teisumas­kaip dideli kalnai, Tavo sprendimai­kaip jūros gelmės. Viešpatie, Tu apsaugai žmogų ir gyvulį!

7Dieve, kokia brangi yra Tavo malonė! Žmonės glaudžiasi Tavo sparnų šešėlyje.

8Jie pasotinami Tavo namų riebalais, Tu duodi jiems gerti iš Tavo malonumų upės.

9Tu turi gyvenimo šaltinį; Tavo šviesoje matome šviesą.

10Tenesibaigia Tavo malonė tiems, kurie pažįsta Tave, ir Tavo teisumas­nuoširdiesiems.

11Teneužkliudo manęs išdidumo koja ir ranka nusidėjėlio tenepastumia manęs!

12Piktadariai krito, buvo parblokšti ir nebeatsikels!