1Tie trys vyrai liovėsi atsakinėti Jobui, nes jis laikė save teisiu. 2Barachelio sūnus Elihuvas, buzitas iš Ramo giminės, supyko ant Jobo, nes jis teisino save, o ne Dievą. 3Jis supyko ir ant jo trijų draugų, nes jie nesurado atsakymo, tačiau kaltino Jobą. 4Jobui kalbant, Elihus laukė, nes jie buvo vyresni už jį. 5Kai Elihus pamatė, kad tie trys vyrai nesurado atsakymo, užsidegė jo pyktis.

6Barakelio sūnus Elihus, buzitas, atsakydamas tarė: “Aš dar jaunas, jūs senesni amžiumi, todėl bijojau ir nedrįsau jums pareikšti savo nuomonės.

7Aš galvojau: ‘Amžius tegul kalba, metų skaičius tepamoko išminties’.

8Tačiau dvasia yra žmoguje ir Visagalio įkvėpimas duoda jam supratimą.

9Seniai ne visados išmintingi ir ne amžius leidžia suvokti, kas teisinga.

10Todėl pasiklausykite manęs. Aš irgi pareikšiu savo nuomonę.

11Aš laukiau jūsų žodžių, klausiau jūsų svarstymų, kai ieškojote, ką atsakyti.

12Aš atidžiai jus stebėjau, tačiau nė vienas iš jūsų neįtikino Jobo ir neatsakė į jo žodžius.

13Nesakykite, kad atsakėte išmintingai: ‘Dievas jį įveiks, ne žmogus’.

14Jis nesikreipė savo žodžiais į mane, ir aš jam neatsakysiu jūsų žodžiais.

15Jie nustebę stovi, netekę žado, nebežino, ką sakyti.

16Kai aš laukiau, o jie stovėjo tylėdami ir nieko nesakė,

17aš nusprendžiau atsakyti ir pareikšti savo nuomonę.

18Aš turiu žodžių pakankamai, o dvasia mane ragina.

19Mano pilvas kaip vynas, nerandąs išėjimo, plėšantis naujas odines.

20Aš turiu kalbėti, kad man būtų lengviau; praversiu savo lūpas ir atsakysiu.

21Nebūsiu šališkas ir niekam nepataikausiu.

22Jei pataikaučiau, mano Kūrėjas greitai pašalintų mane”.