2“Gyvas Dievas, kuris nedaro man teisybės, ir Visagalis, kuris apkartino mano sielą.

3Kol aš kvėpuoju ir Dievo kvapas yra mano šnervėse,

4mano lūpos nekalbės netiesos ir mano liežuvis neapgaudinės.

5Taip nebus, kad aš pateisinčiau jus. Savo nekaltumo neatsisakysiu iki mirties.

6Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus, kol gyvensiu.

7Te mano priešas bus kaip nedorėlis, tas, kuris puola mane, kaip neteisusis.

8Ar yra veidmainiui kokia viltis, nors jis ir daug turi, kai Dievas atima jo sielą?

9Ar Dievas išklausys jo šauksmą, kai nelaimės užgrius jį?

10Ar jis linksminsis Visagalyje ir nuolat šauksis Dievo?

11Aš jus pamokysiu apie Dievo ranką, Visagalio kelių aš neslėpsiu.

12Jūs patys tai regėjote; kodėl jūs tad taip tuščiai kalbate?

13Štai nedorėlio dalis nuo Dievo ir prispaudėjų paveldėjimas iš Visagalio:

14jei jo vaikų padaugėja, jie skirti kardui; jo palikuonys nepasisotina duona.

15Kurie išliks po jo, tuos mirtis nuves į kapą ir našlės jų neapraudos.

16Nors jis turi sidabro kaip smėlio ir drabužių kaip molio,

17bet jo rūbus teisusis vilkės, o sidabrą padalins nekaltasis.

18Jis stato namus kaip kandis, kaip sargas būdelę pasidaro.

19Jis atsigula turtingas, o pabudęs ir atvėręs akis nieko nebeturi.

20Išgąstis užklumpa jį kaip vanduo ir audra naktį nuneša jį.

21Rytų vėjas jį pakelia ir viesulas išplėšia jį iš jo vietos,

22svaido be pasigailėjimo, nors jis labai stengiasi pabėgti nuo jo.

23Žmonės plos savo rankomis dėl jo ir švilpdami išlydės jį”.