1Aš sakiau: “Saugosiu savo kelius, kad nenusidėčiau liežuviu; pažabosiu savo burną, kol nedorėlis tebėra priešais mane”.

2Pasidariau visiškas nebylys, visko džiuginančio atsisakiau; mano skausmas pakilo,

3įkaito širdis mano krūtinėje, bemąstant įsiliepsnojo; aš prabilau.

4Viešpatie, leisk sužinoti mano pabaigą ir skaičių mano dienų, kad žinočiau, koks menkas aš esu.

5Mano dienų tik sprindis, mano amžius kaip niekas Tavo akivaizdoje. Kaip kvapas yra žmogaus gyvenimas.

6Kaip šešėlis vaikščioja žmogus, tuščiai stengiasi; krauna turtus ir nežino, kam jie atiteks.

7Viešpatie, ko aš lauksiu? Mano viltis Tavyje.

8Iš visų mano nusikaltimų išlaisvink mane. Nepadaryk manęs kvailojo pajuoka.

9Pasidariau nebylys, neatveriu burnos, nes Tu tai padarei.

10Atitrauk nuo manęs savo rūstybę. Nuo Tavo rankos smūgių aš nykstu.

11Kai už kaltes baudi žmogų, suėdi kaip kandis, kas jam brangiausia. Žmogus­tik kvapas.

12Viešpatie, išgirsk mano maldą, šauksmą mano išklausyk! Netylėk dėl mano ašarų! Aš esu tik svečias pas Tave, praeivis kaip visi mano tėvai.

13Nugręžk nuo manęs savo žvilgsnį, kad atsigaučiau pirma, negu iškeliausiu ir pranyksiu.