1“Tuo laiku pakils Mykolas, didysis kunigaikštis, kuris gina tavo tautiečius. Tada ateis tokie sunkūs laikai, kokių nebuvo nuo tautos atsiradimo. Tada tavo tauta bus išgelbėta­kiekvienas, kuris bus įrašytas knygoje. 2Daugelis miegančių žemės dulkėse pabus: vieni­amžinam gyvenimui, kiti­amžinai paniekai ir gėdai. 3Išmintingieji spindės kaip dangaus šviesuliai, kurie nukreipė daugelį į teisumą­kaip žvaigždės per amžių amžius. 4O tu, Danieliau, paslėpk tuos žodžius ir užantspauduok knygą iki skirto laiko. Daugelis ją perskaitys ir įgaus pažinimo”.

5Aš, Danielius, žiūrėjau ir mačiau stovinčius kitus du: vienas­šitame upės krante, o kitas­anapus upės. 6Tada vienas klausė drobiniais apsivilkusį, stovintį ant upės vandenų: “Ar toli tų nuostabių įvykių galas?” 7Išgirdau drobiniais apsivilkusį, stovintį ant upės vandenų, kalbant. Jis pakėlė savo dešinę ir kairę į dangų ir prisiekė amžinai Gyvuoju, tardamas: “Užtruks vieną laiką, du laikus ir pusę laiko; kai pasibaigs šventosios tautos galios naikinimas, tada visa bus įvykdyta”. 8Aš tai girdėjau, bet nesupratau ir klausiau: “Mano Viešpatie, koks bus šių dalykų galas?” 9Jis atsakė: “Danieliau, eik savo keliu, nes tie žodžiai yra paslėpti ir užantspauduoti iki laikų pabaigos. 10Daugelis bus apvalyti, išbalinti ir išmėginti. Nedorėliai elgsis nedorai ir to nesupras, bet išmintingieji supras. 11Nuo to laiko, kai kasdienę auką pašalins ir pastatys sunaikinimo pabaisą, praeis tūkstantis du šimtai devyniasdešimt dienų. 12Palaimintas, kuris laukia ir ištveria tūkstantį tris šimtus trisdešimt penkias dienas. 13Bet tu eik savo keliu iki galo, nes tu užmigsi ir atsikelsi atsiimti savo dalies dienų pabaigoje”.